Kas yra knarkimas, kodėl jis išsivysto?
Jau dešimt metų Lietuvoje atliekamos ryklės operacijos gydant knarkimą ir obstrukcinės miego apnėjos sindromą. Apie šių operacijų rezultatus ir naujoves sutiko papasakoti vienas šio gydymo pradininkų Lietuvoje dr. Tomas BALSEVIČIUS.
Žmogus pradeda knarkti susiaurėjus viršutiniams kvėpavimo takams miego metu. Greitesnė oro srovė, virpindama susiaurėjusius viršutinių kvėpavimo takų audinius, sukelia nepageidaujamą knarkimo garsą. Stipriau atsipalaidavus vir- šutinių kvėpavimo takų audiniams ties minkštuoju gomuriu ar liežuvio šaknimi, įkvepiamo oro srovė gali ir išnykti. Tada atsiranda kvėpavimo pauzės miego metu – obstrukcinės miego apnėjos. Jei jos kartojasi dažnai, žmogus pabunda pavargęs ir nepailsėjęs, dienos metu jaučiasi mieguistas ir mažiau darbingas. Be to, esant kvėpavimo sustojimams miego metu, didėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tokie pacientai du kartus dažniau serga arterine hipertenzija, rizika patirti infarktą bei insultą padidėja iki trijų kartų. Knarkimas ir obstrukcinės miego apnėjos gali išsivystyti dėl keletos priežasčių. Dažniausiai knarkimą sukelia nepalanki ryklės audinių anatomija (didelės gomurinės tonzilės, ilgesnis minkštasis gomurys ir didesnė liežuvio šaknis) bei antsvoris. Knarkimą progresuoti skatina ir netinkamas dienos ir miego režimas, kai kurios gretutinės ligos (hipotireozė, cukrinis diabetas), migdomieji vaistai, alkoholis. Dėl besikeičiančio gyvenimo būdo daugėja tiek knarkin- čių, tiek obstrukcinės miego apnėjos sindromu sergančių žmonių. Pasak statistikos, nuolat knarkia apie 40 proc. suaugusiųjų. Nuo 3 iki 4 proc. žmonių serga obstrukcinės miego apnėjos sindromu. Modernus knarkimo chirurginis gydymas Lietuvoje pradėtas taikyti prieš 10 metų. Per šį laikotarpį sukaupta didelė šių operacijų patirtis, pasiekiami geri chirurginio knarkimo gydymo rezultatai. Atliekant išsamius miego ir endoskopinius ryklės tyrimus bei tinkamai parenkant operacijos metodą, knarkimo pavyksta atsikratyti apie 80 proc. pacientų. Šiuolaikinės knarkimo ir obstrukcinės miego apnėjos sindromo operacijos yra saugios, pooperacinis laikotarpis po šių operacijų yra trumpas, o diskomfortas – minimalus. Operacijos metodo pasirinkimas priklauso tiek nuo paciento ryklės anatominių ypatumų, tiek nuo miego pokyčių (kvėpavimo pauzių kiekio miegant). Nėra vienos operacijos, kuri tiktų visiems pacientams, todėl kruopštus paciento ištyrimas ir atranka yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių gydymo rezultatą. Kai kuriems pacientams pakanka paparastų, dar vadinamų „mažai invazyvių“ operacijų, po kurių jau kitą dieną galima užsiimti įprastine veikla. Tokių operacijų metu, dažniusiai naudojant specialų elektrodą, sustandinami suglebę ryklės audiniai. Pažengusios ligos atveju atliekamos uvulopalatofaringoplastikos, uvulopalatoplastikos operacijos, kurių metu šalinant perteklinius bei pakitusius ryklės audinius atveriami viršutiniai kvėpavimo takai pilnai išsaugant minkštojo gomurio anatomiją ir funkciją. Po tokių operacijų darbingumas atsikuria per savaitę laiko.