Apie plastikos chirurgus
Gerą dešimtmetį Estetinės chirurgijos centrui Kaune vadovaujantis plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Martynas Norkus laiko save laimingu žmogumi, nes profesine prasme daro tai, kas teikia pasitenkinimą ne tik jam, bet ir jo pacientams – juk šio gydytojo ir jo kolegų rankos ne vienam pacientui gražino pasitikėjimą savimi, padėjo atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso. Apie rekonstrukcines ir grožio operacijas, apie įvairių ligų ar padarinių po persirgtų ligų, traumų šalinimo būdus žurnalistė Aurelija Žutautienė ir kalbasi su Estetinės chirurgijos centro vadovu Martynu Norkumi.
Neretai manoma, kad plastikos chirurgai vien tik tobulina kūno linijas, kas neretai laikoma tuštybe. Tačiau kaip įžiūrėti tuštybę, jei, tarkim, vaikui smarkiai atlėpusios ausys trukdo gyventi: vaikai jį erzina, pravardžiuoja… Pasitaiko ir kitokių įgimtų defektų, kurie ne tik psichologiškai slegia, bet ir trukdo dirbti…
Į privačius estetinės chirurgijos centrus žmonės iš tikrųjų dažniau kreipiasi norėdami patobulinti savo kūną. Tačiau mes darome ir rekonstrukcines operacijas, po kurių pacientas pasijunta pilnavertis, pajunta gyvenimo džiaugsmą.
Noriu pabrėžti, kad į plastikos chirurgus kreipiasi apie 10-15 procentų žmonių, kuriuos, galima įtarti, kamuoja taip vadinamasis dismorfofobinis sindromas – kai žmogus neadekvačiai vertina savo kūną, mato problemas ten, kur jų nėra. Tarkim, įsivaizduoja, kad jo nosis per didelė, kad ausys per daug prigludusios ir panašiai. Su tokiais pacientais ilgai kalbamės ir stengiamės įrodyti jiems, kad jie yra gražūs tokie, kokie yra.
Tačiau yra pacientų, kurie iš tikrųjų turi rimtų problemų: smarkiai atlėpusios ausys, neproporcinga veidui didžiulė nosis, suaugę pirštai, labai mažas smakras, užkritę vokai ir panašiai. Tai nukrypimai, kurie žymiai viršija priimtas normas. Šiais atvejais žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kiek psichologiškai stiprus tas žmogus.
Bet net ir stiprus žmogus, kartais nepajėgia susitvarkyti su perdėtu aplinkinių dėmesiu jų problemai. Mes, chirurgai, dažnai patariame pasikonsultuoti su psichologu, aiškiname, kad problema nėra tokia didelė nei tam žmogui atrodo. Kartais mūsų pokalbiai padeda.
Žinoma, kartais tos atlėpusios ausys pridaro daug psichologinių bėdų – ypač vaikams. Nors suaugusieji ir specialistai stengiasi nuraminti tą vaiką, tikindami, jog toks defektas – tai ne pasaulio pabaiga, tačiau iš to vaiko dėl jo ausų šaiposi pusė klasės. Tuomet tas mažas žmogutis patiria didžiulį stresą, diskomfortą. Tad šiuo atveju žymiai paprasčiau išspręsti problemą skalpeliu nei vedžioti vaiką pas psichologus ir įrodinėti jam, kad ne ausyse problema.
Gerokai rimtesnė problema – suaugę pirštai. Šiuo atveju estetika susijusi su funkcijomis. Ausų forma ar dydis neturi įtakos klausai, o suaugę pirštai trukdo žmogui normaliai gyventi.
Užkritę vokai taip ne visada operuojami tik dėl grožio. Kai kada jie trukdo regėjimui. Neseniai operavau pacientę iš Norvegijos, kuriai užkritę vokai trukdė žiūrėti. Mes juos pakėlėme. Valstybė, kurioje ji dirba, kompensavo visas išlaidas, nes buvo aišku, jog moteriai šis defektas trukdo darbui.
Ar Ligonių kasos pas mus, Lietuvoje, kompensuoja įgimtų defektų operacijas?
Tik dalinai. Dažniausiai tokie pacientai kreipiasi į valstybines ligonines, tačiau ne visur sutinka atlikti tokias korekcines operacijas, kadangi ten chirurgai operuoja rimtesnius ligonius ir jiems, pavyzdžiui, užkritę akių vokai neatrodo rimta problema.
Tuomet tokie pacientai ateina pas mus. O mūsų centro chirurgai stengiasi padėti kiekvienam, kuris į mus kreipiasi. Centre sąlygas sudarome tokias, kad ligonis jaučiasi patogiai ir saugiai, nelaukdamas ilgose eilėse gauna jam reikiamą gydymą.
Tačiau jau minėjote, kad ne kiekvieną pacientą sutinkate operuoti…
Stengiamės neoperuoti nepilnamečių, nebent, kaip jau minėjau, tai būtų atlėpusios ausys, suaugę pirštai, stipriai kreiva nosis, iškrypusi nosies pertvara, trukdani kvėpuoti. Be to, nepilnametį būtinai turi lydėti suaugęs žmogus – tėvai ar globėjai.
Kartais stengiamės tėvus, atvedusius savo vaikus, atkalbėti nuo operacijos – siūlome palaukti, kol vaikas subręs ir jis pats galės priimti sprendimą – kad po 10 metų vaikas nepriekaištautų tėvams, jog kažkas buvo padaryta prieš jo valią.
Apskritai, mes visada labai įdėmiai išklausome savo pacientus. Aš privalau suvokti, ko pacientas tikisi, ką aš galiu padaryti ir, ar galiu įgyvendinti jo lūkesčius. Dažnai mano pokalbis su pacientu trunka ilgiau nei pati operacija, kurios tam žmogui reikia. Tik, kai išsiaiškiname, ko žmogus nori iš tikrųjų, ar jis supranta, kokia tai bus operacija, koks pooperacinis laikotarpis, koks galutinis rezultatas, tik tuomet imamės darbo.
Stengiamės suprasti žmogų ir kartais būna taip, kad mūsų požiūriu tai, ko pageidauja pacientas, jam visiškai to nereikia. Patariame jam to nedaryti ir atsisakome operuoti… Kartais tuos jo norus įgyvendina kiti plastikos chirurgai. Aš neuždirbu pinigų, tačiau lieku ištikimas savo principams: neoperuoti bet ko ir bet kaip… Visų pirma aš esu gydytojas, o tik po to – verslininkas.
Labai dažnai atkalbėti nuo operacijų žmonės sugrįžta po kelerių metų, kai jiems tikrai to reikia. Ir dar padėkoja, kad anuomet mes įtikinome ją (ar jį), kad jokių plastinių operacijų tuo metu nereikėjo.
Na o kalbant apskritai, mūsų pacientas privalo būti geros bendros sveikatos būklės, pasitikėti gydytoju ir giliai norėti pakeisti tai, dėl ko jis pas mus atėjo.
Migrena – gana dažnai pasitaikanti ir siaubingais galvos skausmais kamuojanti ne tik moteris, bet vis dažniau – net ir vaikus. Girdėti nuomonių, jog šią ligą įmanoma užblokuoti botulinu…
Buvo pastebėta, kad botulino pagalba atpalaiduojant raumenis, dingsta ir migrena. Tai nėra oficialiai patvirtintas gydymo būdas. Kol kas migrena gydoma specialiais vaistais, tiksliau krūvomis vaistų. Tačiau, tas, kurį kamuoja migrena, žino, kokia tai klastinga liga, neleidžianti pilnavertiškai gyventi. Teko tokias injekcijas atlikti ne vienai pacientei ir pasiekėme gerą rezultatą.
Botulinu sprendžiate ir kitokias pacientų problemas, ne tik grožio procedūroms jį taikote?
Taip. Yra kelios pacientės, kurioms buvo perkreipti, deformuoti veidai po persirgtų sunkių ligų: anksčiau patirtų galvos traumų, veido paralyžiaus, nervų ligų. Tuomet vienos veido pusės raumenys lieka stiprūs, o kitos – smarkiai susilpnėję.
Pacientei po galvos traumos sunkiai užsimerkė akis, deformuodavosi veidas šypsantis. Tokiu atveju botulinas buvo leidžiamas į sveikąją veido pusę, raumenys buvo susilpninami ir veidas įgavo balansą – abi veido pusės suvienodėjo. Merginai žymiai palengvėjo socialinis bendravimas su aplinkiniais.
Pasitaiko pacientų, kurie kenčia nuo bleforaspazmų, kai žmogui labai stipriai užsimerkia akys, jos trūkčioja. Šiuo atveju botulinas irgi veiksmingas, nes atpalaiduoja raumenis ir žmogus gali normaliai matyti, dirbti. Visais šiais atvejais pacientui pagerėja ne tik darbingumas, bet ir jo santykis su aplinka, jo socialinė integracija į visuomenę, kas šiais laikais yra ypač svarbu.
Neretai nedidelės buities traumos: praskeltas antakis, pjūvis plaštakoje ar kitoje matomoje vietoje, praskelta nosis ir panašiai po apsilankymo traumatologijos skyriuje neretai pasibaigia negražiais ir nemažais randais. Teko girdėti, kad patys traumatologai neretai pataria kreiptis į plastikos chirurgus, nes, tik šie sutvarkysią nedidelę žaizdą taip, kad neliks jokių žymių…
Dažniauiai tos traumos plastikos chirurgo požiūriu yra menkos, tačiau žmogui, kuris tą traumą patyrė atrodo visai kitaip. Jis nenori, kad liktų randas matomoje vietoje – ypač ant veido. Iš tikrųjų, traumatologijos skyriuose pasitaiko, kad tai reikiamų siūlų neturi, tai instrumentai netinkami, ir pacientui sakoma: susiūsime, bet liks randas.
O juk kartais tereikia tik užklijuoti specialų pleistrą. Kai tenka siūti, po mūsų darbo, kai nedideli sužalojimai, praktiškai randų nelieka.
Štai neseniai buvo atvežtas vaikas, kuris bežaisdamas tenisą prasikirto kelį. Per 15 minučių mes jam tą žaizdą susiuvome. Tokias traumas kompensuoja ir savanriškas draudimas, kartais ir Ligonių kasos. Taigi, ne visiems tenka mokėti iš savo kišenės.
Kitą vertus, pas mus nereikia pacientui niekuo rūpintis ar laukti eilėje – jam tereikia tik susirasti mus. O toliau – jau mes juo rūpinamės.
Kokios operacijos atliekamos dažniausiai? Ar daugiau pacientų tik dėl grožio gula po skalpeliu ar ir dėl kitų priežasčių?
Mūsų klinikoje atliekamos ir rekonstrukcinės, ir estetinės operacijos. Dažnai jos persipina: operuojame kurią nors kūno vietą dėl funkcinių problemų, nes jos trukdo normaliai gyventi ir dėl to, kad žmogus prastai jaučiasi dėl estetinės savo išvaizdos. Tarkim, pilvo riebalų atsiurbimas nėra vien grožio operacija: didelis pilvas trukdo žmogui judėti, dirbti, pasilenkti, jau nekalbant apie higieną.
Tai labai dažnos operacijos. Laikoma, kad maždaug 10 procentų žmonių viršsvorį turi dėl genetinių pakitimų, visų kitų viršsvoris – yra gyvenimo būdo pasekmė, netinkama mityba. Moterims riebalai dažniausiai kaupiasi pilvo stiryje, poodyje, tuo tarpu vyrams „alus nusėda“ taukinėje, kuri yra pilvo viduje. Operaciniu požiūriu, moterims riebalai kaupiasi labai dėkingose vietose – paviršiuje. Jie gali kauptis ne tik ant pilvo, bet ir ant išorinių šlaunų pusių (taip vadinamos jojiko kelnės). Šias „kelnes“ sėkmingai galima pašalinti. Tokios riebalų šalinimo operacijos papuola į dažniausių pasaulyje atliekamų plastinių operacijų trejetuką.
Taip pat ir per didelės krūtys trikdo moterų gyvenimą, nes jos pvargsta nuo didesnio fizinio krūvio, liemenėlės petnešėlės palieka įveržimus, skauda nugarą.
Veido patempimo, nosies formos korekcijos operacijos yra sudėtingesnės reikalauja didesnės kvalifikacijos ir patirties.
Vadovaujate privačiai klinikai, už operacijas pacientai susimoka. Ar gaunate padėkos dovanėlių?
Taip. Gėlių ar vyno butelį, vaikų nupieštų paveiksliukų gaunu dažnai. Pradėjus dirbti, atrodė, jog privačioje ligoninėje tai nepriimtina. Tačiau vėliau supratau, jog žmogus taip parodo, kad jis liko patenkintas mūsų darbu, kad jis dėkingas. O mums ir yra svarbiausia – kad pacientas šypsotųsi, nes išpildėme jo lūkesčius.
Jeigu gyvenimo ratą būtų galima atsukti atgal, ar rinktumėtės tą pačią sritį?
Taip. Matyt, veikia genai. Juk aš – iš medikų dinastijos. O ši sritis man patinka tuo, kad niekada nebūna vienodų operacijų, negali priimti vienodų sprendimų. Kiekvieną kartą modeliuojamas vis kitas variantas: turi numatyti, kaip vyks operacija, kaip po jos keisis audiniai, kaip atrodys žmogus po mūsų intervencijos. Mes ne tik chirurgai, mes – tarsi menininkai ir psichologai viename.
Dėkoju už pokalbį.